- paliaukiai
- paliaukiaĩ sm. pl. (3b) 1. pažandinės liaukos: Kaklą skauda, paliaukiaĩ patinę, o, rodos, niekur nei nesušalau Srj. Peršalo, tai paliaukiaĩ patino, negali nieko nuryt Rdm. Kaklo paliaukiaĩ sutino – nenuryja Dkš. Iškilo paliaukiaĩ Krsn. 2. pažandinių liaukų sutinimas (tokia žmonių liga), kiaulytė: Paliaukiaĩs serga žmonės Krsn. | prk.: A, kad ant tavęs visi paliaukiai (nelaimės) užėjo! Knv. ^ Kad tave paliaukiaĩ uždusytų! (keik.) Nč. 3. Dsn kiaulių liga – kaklo liaukų uždegimas, liaukos (angina pharyngis): Serga kiaulės paliaukiaĩs Vlk. Paliaukiais sirgo, būt nelikęs, būt išgaišęs paršas Lp. 4. gaidžio ar kalakuto pakabučiai, pakarūklai: Jei paliaukiaĩ pirmiau dygsta kai skiauterė, tai bus gaidžiukas Erž.
Dictionary of the Lithuanian Language.